IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Joseph Ratzinger / Benediktas XVI

JËZUS IŠ NAZARETO
Prologas
Pasakojimai apie vaikystæ
Vilnius: „Katalikø pasaulio leidiniai“, 2012. – 96 p.
ISBN 978-9955-29-212-8 

Ið vokieèiø kalbos vertë Gediminas Þukas

Knyga apie Jëzaus vaikystæ Benediktas XVI uþbaigia savo áspûdingà trilogijà „Jëzus ið Nazareto“. Joje autorius mëgina paaiðkinti tai, kà apie Jëzaus vaikystæ savo evangelijø pradþioje pasakoja Matas ir Lukas. Tai darydamas jis stengiasi atsakyti á du klausimus: kà tais tekstais savo valandà norëjo pasakyti autoriai ir ar tai, kas pasakyta, yra tiesa. Átraukiantis evangelijø pasakojimø apie Jëzaus vaikystæ aiðkinimas dovanoja skaitytojui naujø ir kartais netikëtø áþvalgø.


Plaèiau leidëjø puslapyje >>

Leidëjams leidus, skelbiame knygos pirmàjá skyriø.

I SKYRIUS

 „IŠ KUR TU?“ (Jn 19, 9)


Klausimas dël Jëzaus kilmës kaip klausimas dël bûties ir misijos

Tardydamas Jëzø, Pilotas kaltinamojo netikëtai paklausia: „Ið kur tu?“ Kaltintojai raginimà pasmerkti Jëzø myriop dramatizavo pareikðdami, kad ðitas Jëzus pasiskelbë Dievo Sûnumi, o uþ ðá nusikaltimà Ástatyme numatyta mirties bausmë. Apsiðvietusiam Romos teisëjui, savo skeptiðkumà parodþiusiam jau klausimu, kas yra tiesa (plg. Jn 18, 38), tokia kaltinamojo pretenzija galëjo pasirodyti juokinga. Taèiau jis iðsigando. Kaltinamasis pirmiau pareiðkë esàs karalius, bet Jo karalystë „ne ið ðio pasaulio“ (Jn 18, 36). Tada máslingai uþsiminë, ið kur ir kam atëjæs: „Að tam esu gimæs ir atëjæs á pasaulá, kad liudyèiau tiesà“ (Jn 18, 37).

Romos teisëjas visa tai turëjo palaikyti klejonëmis. Ir vis dëlto neástengë atsispirti paslaptingam áspûdþiui, kurá padarë tas vyras, kitoks negu jam paþástami kovotojai su romënø valdþia, grûmæsi dël Izraelio karalystës atkûrimo. Romos teisëjas klausia Jëzaus, ið kur tas esàs, norëdamas suprasti, kas Jis ið tikrøjø yra ir ko nori.

Klausimas dël Jëzaus Ið Kur kaip klausimas dël Jo vidinës kilmës, taigi tikrosios esmës, iðnyra ir kitose svarbiausiose Jono evangelijos vietose ir taip pat yra reikðmingas sinoptinëse evangelijose. Jono bei sinoptikø evangelijose tam klausimui bûdingas keistas paradoksas. Viena vertus, Jëzaus ir Jo pretenzijos, kad yra siøstas Tëvo, nenaudai kalba tai, jog tiksliai þinoma, ið kur Jis kilæs: Jis visai ne ið „dangaus“, ne ið „Tëvo“, ne ið „aukðtybës“, kaip pats tvirtina (Jn 8, 23). Ne: „Argi mes nepaþástame jo tëvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: Að esu nuþengæs ið dangaus?“ (Jn 6, 42).

Sinoptikai mini visiðkai panaðø disputà Nazareto, Jëzaus gimtinës, sinagogoje. Jëzus Šventojo Raðto þodþius paaiðkino ne áprastai, taèiau, perþengdamas bet kurio aiðkinimo ribas, susiejo juos su savimi bei savo misija (Lk 4, 21). Toks Raðto traktavimas, pretenzija, kad ðventieji þodþiai kalba apie Já, kad Jis yra raktas jiems paaiðkinti, klausytojus – visiðkai suprantama –iðgàsdino. Iðgàstis virsta prieðtara: „Argi jis ne dailidë, ne Marijos sûnus, Jokûbo, Jozës, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena èia, pas mus?! Ir jie piktinosi juo“ (Mk 6, 3).

Juk gerai þinoma, kas yra Jëzus ir ið kur Jis, – Jis vienas ið kitø. Jis toks pat, kaip mes. Jo pretenzija ne kas kita, kaip áþûlumas. Negana to, su Nazaretu toks paþadas nesusijæs. Jonas perteikia, kà Pilypas sako Natanaeliui: „Radome tà, apie kurá raðë Mozë Ástatyme ir pranaðai. Tai Jëzus ið Nazareto, Juozapo sûnus.“ Natanaelis, kaip þinome, atsakë: „Ar ið Nazareto gali bûti kas gero?“ (Jn 1, 45 ir t.). Jëzaus, darbininko ið provincijos, paprastumas, regis, neþada jokio slëpiningumo. Jo kilmë liudija esant Já toká pat, kaip ir visi kiti.

Bet yra ir prieðingas argumentas Jëzaus autoriteto nenaudai, jis iðnyra dispute su iðgydytu, praregëjusiu akluoju: „Mes þinome, kad Mozei yra kalbëjæs Dievas, o ið kur ðitas, mes neþinome“ (Jn 9, 29).

Panaðiai po pamokslo sinagogoje kalbëjo ir nazarieèiai, prieð numodami ranka á Jëzø kaip á paþástamà bei lygø jiems: „Ið kur jam tai? Kas per iðmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“ (Mk 6, 2). Èia irgi iðnyra klausimas: „Ið kur?“ – nors á já paskui atsakoma nuoroda á giminystæ.

Ið kur Jëzus? Šitai vienu metu þinoma ir neþinoma, á tai, regis, nesunku atsakyti ir kartu iki galo neatsakoma. Pilypo Cezarëjoje Jëzus klausia savo mokiniø: „Pasakykite, kuo mane þmonës laiko?.. O jûs kuo mane laikote?“ (Mk 8, 27 ir t. t.). – Kas yra Jëzus? Ið kur Jis? Abu klausimai neatsiejami vienas nuo kito.

Keturiose evangelijose siekiama á ðiuos klausimus atsakyti. Jos paraðytos tam, kad á tai bûtø atsakyta. Matas, pradëdamas savo evangelijà Jëzaus genealoginiu medþiu, trokðta Jëzaus kilmës klausimà tinkamai nuðviesti nuo pat pradþiø; genealoginis medis yra savotiðka visos evangelijos antraðtë. Lukas, prieðingai, Jëzaus genealoginá medá, tartum vieðai pristatydamas Jëzø, nukelia á Jo vieðosios veiklos pradþià, kad á tà patá klausimà atsakytø akcentuodamas kà kita – ið anksto nuvokdamas tai, kas paskui bus iðplëtota visoje evangelijoje. Pamëginkime iðsamiau pagvildenti abiejø genealoginiø medþiø pagrindiná tikslà.

Jëzaus kilmei suvokti, Mato nuomone, svarbiausi yra du vardai – Abraomas ir Dovydas.

Su Abraomu prasideda – iðsklaidþius þmonijà dël Babelio bokðto statybos – paþado istorija. Abraomas kreipia á bûsimus dalykus. Jis keliauja ne tik ið savo kilmës kraðto á paþado þemæ, bet ir ið dabarties á ateitá. Jo visas gyvenimas nukreiptas priekin, yra ëjimo ateities gatve dinamika. Tad Laiðke þydams jis pagrástai vaizduojamas paþadu grásto tikëjimo piligrimu: „Jis laukë miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kûrëjas bûtø Dievas“ (Þyd 11, 10). Abraomui pirmiausia paþadama palikuoniø, taèiau ne tik: „visos þemës tautos ras jame palaiminimà“ (Pr 18, 18). Tad visoje su Abraomu prasidedanèioje ir Jëzaus link vedanèioje istorijoje þvilgsnis nukreiptas á visumà – per Abraomà palaiminimas ateis visiems.
Taigi jau nuo pat genealoginio medþio pradþios þvelgiama á evangelijos pabaigà, kur Prisikëlusysis sako mokiniams: „Padarykite mano mokiniais visø tautø þmones“ (Mt 28, 19). Genealoginio medþio rodomoje ypatingoje istorijoje nuo pradþiø ryðkus tiesimasis á visumà; jau Jëzaus kilmëje glûdi Jo misijos visuotinumas.
Tiesa, visa genealoginio medþio bei jo pasakojamos istorijos struktûra nulemta Dovydo figûros, karaliaus, kuriam buvo paþadëta amþina karalystë: „Tavo sostas bus tvirtas amþinai“ (2 Sam 7, 16). Mato pateikiamas genealoginis medis paþenklintas bûtent ðio paþado. Genealoginá medá sudaro triskart po 14 kartø; jis ið pradþiø kyla nuo Abraomo iki Dovydo, paskui leidþiasi nuo Saliamono iki Babilono tremties ir tada vël kildamas eina ligi Jëzaus, kuriuo paþadas iðpildomas. Pasirodo amþinai iðliksiantis karalius – tiesa, kitoks, negu bûtø buvæ galima tikëtis laikantis Dovydo modelio.
Toks suskirstymas iðryðkëja dar labiau atkreipus dëmesá á tai, kad ið hebrajiðkø raidþiø, sudaranèiø Dovydo vardà, gaunamas skaitmuo 14 ir dël to Dovydas, jo vardas bei paþadas jam kelià nuo Abraomo iki Jëzaus lemia ir simbolikos poþiûriu. Turint tai prieð akis, galima net sakyti, kad genealoginis medis su savo triskart po keturiolika kartø yra tikroji Kristaus Karaliaus Evangelija: visa istorija krypsta á Já, kurio sostas bus tvirtas amþinai.

Mato genealoginis medis yra vyrø genealoginis medis, taèiau iki Marijos, kuria jis uþbaigiamas, paminimos keturios moterys: Tamara, Rachaba, Ruta ir „Urijo þmona“. Kodël ðios moterys pasirodo genealoginiame medyje? Kokiais kriterijais remiantis jos atrinktos?

Teigta, jog visos keturios moterys buvo nusidëjëlës. Jø paminëjimas rodàs, kad Jëzus prisiëmæs nuodëmes ir su jomis pasaulio nuodëmæ, o Jo uþduotis buvusi nuteisinti nusidëjëlius. Bet tai negalëjo bûti lemiamas atrankos aspektas, juolab jo neámanoma pritaikyti visoms keturioms moterims. Svarbiau tai, kad visos ðios moterys nebuvo þydës. Šitaip per jas á Jëzaus genealoginá medá áþengia tautø pasaulis – iðryðkëja Jo atsiuntimas pas þydus ir pagonis.

Taèiau svarbiausia, kad genealoginis medis uþbaigiamas moterimi – Marija, kuri ið tikrøjø yra nauja pradþia ir visà genealoginá medá paverèia santykiniu. Karta po kartos eita pagal schemà: „Abraomui gimë Izaokas...“. Bet pabaigoje laukia kai kas visiðkai kita. Priëjus iki Jëzaus, sakoma: „Jokûbui gimë Juozapas – vyras Marijos, ið kurios gimë Jëzus, vadinamas Kristumi“ (Mt 1, 16). Po genealoginio medþio pateikiamame pasakojime apie Jëzaus gimimà Matas mums praneða, kad Juozapas nebuvo Jëzaus tëvas ir Marijà norëjo atleisti dël tariamos santuokinës neiðtikimybës. Tada jis áspëjamas: „Jos vaisius yra ið Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20). Tad paskutinis sakinys apverèia visà genealoginá medá. Marija yra nauja pradþia. Jos sûnus nekyla ið vyro, bet yra naujas kûrinys, pradëtas Šventosios Dvasios.

Genealoginis medis iðlieka svarbus: Juozapas yra juridinis Jëzaus tëvas. Per já Jis Dovydo giminei priklauso pagal teisæ, „teisëtai“. Ir vis dëlto kyla ið kitur, „ið aukðtybës“ – ið paties Dievo. Èia labai konkreèiai susiduriame su Ið Kur, dvejopos kilmës slëpiniu: Jo kilmæ galima ávardyti ir kartu ji yra slëpinys. Jo „tëvas“ tikràja ðio þodþio prasme yra tik Dievas. Vyrø genealoginis medis svarbus pasaulio istorijos plotmëje. Ir vis dëlto pabaigoje yra Marija, nuolanki mergelë ið Nazareto, kurioje ávyksta nauja pradþia, ið naujo prasideda þmogiðkoji bûtis.

Dabar dar meskime þvilgsná á Luko evangelijoje esantá genealoginá medá (3, 23–38). Lyginant su ðventojo Mato pateikiama protëviø seka, á akis krinta keli skirtumai.

Jau konstatavome, kad èia genealoginiu medþiu pradedamas vieðasis gyvenimas, taip sakant, patvirtinamas Jëzaus vieðosios misijos teisëtumas, o Matas genealoginá medá nukelia á evangelijos pradþià apskritai ir nuo jo pereina prie pasakojimo apie Jëzaus pradëjimà ir gimimà bei imasi dvireikðmio kilmës klausimo.

Paskui á akis krinta tai, kad Mato ir Luko genealoginiuose medþiuose sutampa tik keli vardai; skirtingai vadinamas net Juozapo tëvas. Kaip tai paaiðkinti? Iðskyrus ið Senojo Testamento paimtus elementus, abu autoriai rëmësi tradicijomis, kuriø ðaltiniø rekonstruoti neámanoma. Mano nuomone, dël to tiesiog net neverta kelti hipoteziø. Abiem evangelistams rûpi ne paskiri vardai, bet simbolinë struktûra, aikðtën iðkelianti Jëzaus vietà istorijoje, Jo áaustumas á istorinius paþado kelius bei nauja pradþia, kartu su Dievo istorinio veikimo tæstinumu paradoksaliai þenklinanti Jo kilmæ.

Dar vienas skirtumas yra tas, kad Lukas kitaip negu Matas kopia ne nuo iðtakø – nuo ðaknø – iki dabarties, „medþio“ virðûnës, bet, prieðingai, nuo „virðûnës“ leidþiasi iki ðaknø, kad pabaigoje parodytø, jog galutinë ðaknis glûdi ne gilumoje, bet „aukðtybëse“, – þmogiðkosios bûties pradþioje stovi Dievas: „sûnaus Eno, sûnaus Seto, sûnaus Adomo, kuris buvo Dievo“ (Lk 3, 38).

Matui ir Lukui bendra tai, kad genealoginis medis nutrûksta ir perlûþta su Juozapu: „Jëzui buvo apie trisdeðimt metø, kai jis pradëjo veikti. Jis buvo laikomas sûnumi Juozapo“ (Lk 3, 23). Lukas mums sako, jog teisës poþiûriu Jis buvo Juozapo sûnus. O Jëzaus tikràjà kilmæ jis jau yra pavaizdavæs pirmuose dviejuose savo evangelijos skyriuose.

Trimis sekomis po keturiolika nariø Matas genealoginiam medþiui suteikë aiðkià simbolinæ teologinæ struktûrà, o Lukas savo septyniasdeðimt ðeðis vardus pateikia be iðoriðkai regimo suskirstymo. Taèiau ir èia istorijos laikui bûdinga simbolinë struktûra: genealoginiame medyje yra vienuolika kartø po septynis nariø. Lukas tikriausiai þinojo apokaliptinæ schemà, pasaulio istorijà suskirstanèià á dvylika daliø ir pabaigoje sudarytà ið vienuolika kartø po septynis nariø. Tada èia taip tylomis bûtø uþsiminta, kad sulig Jëzumi atëjo „laiko pilnatvë“, kad sulig Juo auðta lemiama pasaulio istorijos valanda: Jis yra naujasis Adomas, vël kylantis ið Dievo, taèiau radikaliau negu pirmasis, Jis ne tik kvëptelëtas Dievo, bet ið tikrøjø jo „Sûnus“. Mato evangelijoje simbolinæ laiko struktûrà þenklina paþadas Dovydui, o Lukas – gráþdamas iki Adomo – trokðta parodyti, kad Jëzuje þmonija prasideda ið naujo. Genealoginiu medþiu iðreiðkiamas paþadas, apimantis visà þmonijà.

Šiame kontekste paminëtinas ir kitoks Luko genealoginio medþio aiðkinimas, bûdingas ðventajam Ireniejui. Savo tekste jis perskaitë ne 76, bet 72 vardus. 72 (arba 70), pasak Ið 1, 5, buvo pasaulio tautø skaièius – tas pats skaièius iðnyra Luko pasakojime apie 72 (arba 70) mokinius, Jëzaus dar paskirtus greta dvylikos apaðtalø. Ireniejus raðo: „Todël Lukas rodo, kad genealogija nuo Vieðpaties gimimo iki Adomo apima 72 kartas. Sujungdamas pradþià ir pabaigà, jis leidþia suvokti, jog Jëzus savyje suvienija visas nuo Adomo laikø iðsibarsèiusias tautas ir visas kalbas, negana to, ið Adomo kilusiø þmoniø giminæ kaip tokià. Todël Paulius Adomà pavadino Ateinanèiojo pirmavaizdþiu“ (Adv. haer. III 22, 3).

Net jei toje originalaus Luko teksto vietoje ir nëra su 70 susijusios simbolikos, kuria remiasi ðventojo Ireniejaus egzegezë, tais þodþiais vis dëlto teisingai perteikta tikroji Luko genealoginio medþio intencija. Jëzus áima savin visà þmonijà, visà þmonijos istorijà ir lemiamai pakreipia jà nauja kryptimi – naujos þmogiðkosios bûties link.

Evangelistas Jonas, vis leidþiantis iðnirti klausimui dël Jëzaus kilmës, savo evangelijos genealoginiu medþiu nepradeda, bet á klausimà „Ið Kur“ nedviprasmiðkai ir didingai atsako evangelijos prologe. Šá atsakymà á Jëzaus kilmës klausimà jis sykiu iðplëtë iki krikðèioniðkosios egzistencijos apibrëþimo, remdamasis Jëzaus kilme atskleidë Jam priklausanèiøjø tapatybæ.
„Pradþioje buvo Þodis. Tas Þodis buvo pas Dievà, ir Þodis buvo Dievas... Tas Þodis tapo kûnu ir gyveno palapinëje tarp mûsø“ (1, 1–4). Þmogus Jëzus yra Þodþio, amþino dieviðkojo Logos gyvenimas ðiame pasaulyje. Jëzaus „kûnas“, Jo þmogiðkoji egzistencija, yra Þodþio „palapinë“: uþuomina á ðventàjà keliaujanèio Izraelio palapinæ akivaizdi. Jëzus, taip sakant, yra susitikimo palapinë – visiðkai realiai tai, kà tik kaip þenklas galëjo þymëti palapinë ir vëlesnë ðventykla. Jëzaus iðtaka, Jo „Ið Kur“, yra pati „pradþia“ – pirmasis pradas, ið kurio visa kyla, „ðviesa“, pasaulá padaranti kosmosu. Jis kyla ið Dievo. Jis yra Dievas. Ši pas mus atëjusi Pradþia atveria – kaip pradþia – naujà buvimo þmogumi bûdà. „Visiems, kurie já priëmë, jis davë galià tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardà, kurie ne ið kraujo ir ne ið kûno norø, ir ne ið vyro norø, bet ið Dievo uþgimæ“ (1, 12 ir t.).

Dalyje rankraðtinës tradicijos ðiame sakinyje áþiûrima ne daugiskaita, bet vienaskaita: „kuris ne ið kraujo... uþgimæs“. Tuomet sakinys taptø aiðkia nuoroda á Jëzaus pradëjimà Mergelëje ir gimimà ið Mergelës. Tada dar kartà bûtø konkreèiai pabrëþta Jëzaus bûtis ið Dievo Mato ir Luko paliudytos tradicijos prasme. Taèiau toks perskaitymas yra antrinis; autentiðkame evangelijos tekste èia visiðkai aiðkiai kalbama apie tuos, kurie tiki Kristaus vardà ir per tai gauna naujà pradþià. Vis dëlto ryðio su Jëzaus gimimu ið Mergelës Marijos nenuneigiamai esama: kas tiki á Jëzø, tas per tikëjimà áþengia á paties Jëzaus naujà pradþià, gauna tà pradþià kaip savàjà. Visi ðie tikintieji ið pradþiø yra „uþgimæ ið kraujo ir vyro norø“. Taèiau tikëjimas jiems dovanoja naujà gimimà: jie áþengia á Jëzaus Kristaus kilmæ, tampanèià ir jø paèiø kilme. Remdamiesi Kristumi, per tikëjimà á Já jie dabar yra uþgimæ ið Dievo.

Šitaip Jonas dar kartà apibendrino giliausià genealoginiø medþiø reikðmæ ir sykiu pamokë suvokti tai kaip mûsø paèiø kilmës, mûsø tikrojo „genealoginio medþio“ aiðkinimà. Genealoginiai medþiai pabaigoje nutrûksta, nes Jëzus uþgimë ne ið Juozapo, bet tikrai Šventosios Dvasios galia ið Mergelës Marijos, lygiai tas pat dabar galioja ir mums: mûsø tikrasis „genealoginis medis“ yra tikëjimas á Jëzø, dovanojantis mums naujà kilmæ, pagimdantis mus „ið Dievo“.

© UAB „Katalikø pasaulio leidiniai“, 2012